Stresas šiandien yra ne išimtis, o norma. Jis tapo kasdienybės triukšmu: lydinčiu balsu, kuris nepailsi ir nedingsta. Tik tada, kai kūnas pradeda streikuoti, susigriebiame – reikia kažką keisti.

Pastebiu daugelį aplinkinių, galvojančių, kad stresas – kaip techninė problema, kurią galima sutaisyti vienu mygtuko paspaudimu. Tarsi žmogaus nervų sistema paklustų paprastoms instrukcijoms. Tačiau psichologija sako kitaip: stresą palaiko ne tik kūnas ir mintys, bet ir gyvenimo ritmas, darbo kultūra, nuolatinio skubėjimo struktūros. Todėl ir sprendimai – ne tokie paprasti, kaip norėtume.

Kūnas atsipalaiduoja, bet įtampa iš aplinkos lieka

Sportas tikrai veikia. Tai faktas. Judėjimas mažina streso hormono kortizolio lygį, gerina kraujotaką, išlaisvina įtemptus raumenis. Kūnas po treniruotės tampa lengvesnis, ramesnis. Bet tik su sąlyga, kad judėjime vedini malonumo, o ne iš pareigos.

Šiuolaikinis žmogus dažnai bėga ne nuo streso, o į jį. „Turiu išbėgti pabėgioti, nes kitaip jausiu kaltę.“ „Turiu sportuoti, nes taip reikia.“ Sportas tokiu atveju tampa dar viena našta. Tas pats stresas – tik su gražesniais sportiniais bateliais. Čia slypi paradoksas: fizinis aktyvumas veiksmingas tik tada, kai jis nėra dar vienas pri(si)verstinis žingsnis į nuovargį.

Kvėpavimas – tylus būdas perrašyti nervų sistemą

Kvėpavimas atrodo per paprasta veikla, kad tai būtų rimtas sprendimas susidoroti su lėtiniu stresu. Bet būtent jis turi trumpiausią kelią į mūsų nervinės sistemos reguliaciją. Sulėtintas iškvėpimas siunčia aiškų signalą smegenims: pavojus praėjo. Pulsas krenta, raumenys atsileidžia, vidinis triukšmas nutyla.

Kvėpavimas ramina kūną be papildomų valios pastangų. Tai leidimas kūnui grįžti į savo natūralų ritmą. Be išmaniųjų laikrodžių, be taisyklių, be spaudimo. Kvėpavimo praktikos – ne egzotika. Tai vienas seniausių ir veiksmingiausių būdų išjungti įtampos režimą. Greitas, tylus, prieinamas bet kuriuo metu.

Kodėl vienam padeda sportas, o kitam – kvėpavimas?

Nes stresas ne visuomet vienodai pasireiškia ir jo poveikis nėra visiems toks pats.

• Jei visą dieną sėdime ir įtampa kaupiasi kūne – padės judėjimas.

• Jei visą dieną bėgame nuo užduoties prie užduoties – padės sulėtėjimas.

• Jei gyvename struktūroje, kuri pati generuoja stresą – nei bėgimas, nei kvėpavimas neperkeis šios sistemos.

Moksliniai tyrimai atskleidžia paprastą taisyklę: judėjimas nuramina kūną, kvėpavimas – nervų sistemą. Tačiau žmogaus būsenos nėra vien individualūs sprendimai. Jas lemia visa kultūrinė aplinka, kurioje gyvename. Todėl klausimas „sportas ar kvėpavimas?“ kartais yra tik bandymas taisyti simptomus, o ne priežastis.

Veikia ne metodas, o santykis su juo. Sportas veikia, kai jame nėra skubos ir saviplakos. Kvėpavimas veikia, kai jis nėra suprantamas kaip vienkartinis mėginimas išspręsti lėtines problemas. Abi praktikos turi vietą ir laiką. Ir abi gali būti bevertės, jei naudojamos kaip pleistras ant gyvenimo, kuris spaudžia iš visų pusių.

Kaip suprasti, ko reikia dabar?

Norint pasirinkti tinkamiausią būdą nusiraminti, nebūtina gilintis į sudėtingas teorijas. Pakanka paprasto klausimo:

„Ko mano kūnas dabar prašo – judesio ar ramybės?“

Kūnas į šį klausimą atsako greičiau nei mintys. Jei jaučiate nerimastingumą, raumenų įtampą, natūraliai norisi krutėti, judėti – tai ženklas, kad įtampa susitelkė raumenyse ir padėtų judėjimas. Jei jaučiate spaudimą krūtinėje, paviršutinišką kvėpavimą, sunku susikaupti ar viskas atrodo „per daug“ – tai reiškia, kad reikia sulėtėti ir nuraminti nervų sistemą.

Svarbu suprasti, kad stresas nėra vien tik vidinė būsena. Dažnai tai – mūsų gyvenimo tempo, kasdienio krūvio, darbo kultūros ir įpročių rezultatas. Todėl pasirinktos priemonės turi tikti ne tik kūnui, bet ir kontekstui, kuriame gyvename. Jei gyvenimo ritmas per intensyvus, nepakeis jo nei kvėpavimas, nei bėgimas – jie tik suteiks trumpą atokvėpį. Žinoma, šis atokvėpis gali tapti pirmu žingsniu į aiškesnius sprendimus.

Klausydamiesi kūno signalų, lengviau pasirinksite tai, kas šiuo momentu iš tikrųjų padeda, o ne tik dar kartą bandote „susitvarkyti save“. Tikslas nėra idealiai nuraminti stresą, o suprasti, ko jums reikia šiandienos gyvenimo ritme ir kaip galite tai sau suteikti.